irti

3 ìrti, ìria, ýrė 1. tr. varyti laivelį irklais, plukdyti: Valtį ìrti K. Irkit laivą (irkitės) čionai J.Jabl. Sesulę irsim, viešnelę irsim, margas skryneles pervožysim TDrIV13. Yrėjam liepė, kad irtų laivą nuo pakraščio BsPII300. 2. intr. DP78 plaukti laiveliu stumiantis irklais, irkluoti: Gerai ìria Dkš. Savo lengvais iriamais laivais Finikijos jūrininkai drąsiai leisdavosi į jūras rš. Nuskendo bernužėlis, per jūreles irdamas JD204. | refl.: Su laivu ìrtis ant vandens, t. y. plaukti J. Iriuosi, persikeliu per vandenį SD73. Toli nesiirk nuo krašto, kad nenuneštų vėjas Dkš. Aukso irklu besiirsit, šilkų tinklu bežūklausit (d.) Žal. Tuoj žmonės sukruto ir atsisėdo irtųs J.Jabl. Jis nustojo yręsis ir ėmė dairytis į krantą iš vandens nešamo luotelio rš. 3. tr. ardyti, draskyti, rausti: Kurmis žemę ìria J. Ìria žemę katinas (inkaras), kol užlaiko valtį ant upio J. 4. intr. sunkiai, lėtai eiti, važiuoti, skristi, vykti: Ìria kaip vėžys užpakaliu Vrn. | refl.: Žmogelis ìriasi pamaži sau keliu su savo kumelaite, ir tiek Gž. Anas su savo kuinu kas četvergas turgun ìriasi Dgl. Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai rš. | prk.: Dabar man aišku, dėl ko tautiškas lietuvių darbas iriasi ne taip greit, kaip galėtų V.Kudir. Iriasi nuo kranto vasaros naktis S.Nėr. \ irti; atirti; įirti; iširti; nuirti; parsiirti; perirti; prasiirti; priirti; suirti; užsiirti